Savanorio Luko dienoraštis – „pirmas blynas“ aa+

Ar žinote tą jausmą, kai prieš tam tikrą gyvenimo įvykį jaučiame neapčiuopiamą jaudulį? Ne tokį didelį, kad nemiegotume naktį ar sunku būtų kvėpuoti. Tą tikrą jauduliuką, kuris nevisiškai pastebimas dirbant, tačiau vos tik sustojus pailsėti – jaučiamas didesnis nuovargis nei įprastai ir kažkoks nepaaiškinamas laukimas? Tikiu, kad kiekvienas esame turėję tokį momentą. Tačiau prieš lendant giliau į šį „triušio urvą“, reikia paaiškinti, kodėl pasakoju jums apie tokį, galbūt, ne patį maloniausią jausmą. Leiskite prisistatyti – esu Lukas Tamulynas, „Sidabrinės linijos“ komunikacijos vadovas. Jausmas, apie kurį kalbu mane aplankė visai nesenai, prieš pirmąjį mano pokalbį linijoje. 

Pripažinsiu, apie liniją žinojau dar prieš pradedant joje dirbti, galbūt tik pats principas, kuris yra visiškai kitoks nei kitų emocinės pagalbos linijų, buvo ne iki galo žinomas. „Sidabrinė linija“ suveda du žmones – savanorį ir senjorą reguliariems pokalbiams. Yra tokių duetų, kurie bendrauja jau 8 metus (t. y. nuo pat linijos veiklos pradžios), yra tokių, kurie išsiskiria gana greitai. Pradėjus dirbti linijoje, neskubėjau registruotis savanoriu; ne todėl, kad nenorėjau, tačiau kaip prieš kiekvieną svarbų įvykį turėjau daug klausimų: „Kaip? Ką sakyti? Ar sugebėsiu? Ir t. t.“ Tačiau apie ką aš čia? Tiesa, apie jausmą.

Taigi, kaip jau supratote, praėjus keliems mėnesiams po darbo pradžios užsiregistravau. Anketoje minėjau visas temas, kurios man būtų įdomios, išklausiau įžanginius mokymus ir prasidėjo laukimas. Tikėjausi, kad lauksiu porą ar trejetą savaičių. Tad po savaitės nustebau telefone pamatęs 8 800 800 20 numerį. Taip, maždaug po savaitės gavau savo pašnekovą, kuris pasižymėjo panašia pokalbių tematika kaip ir aš – politika, religija, visuomeninė veikla, filosofija. Žodžiu, mano ir pašnekovo anketa – sąrašas temų, apie kurias nekalbi, jei nenori susipykti. Raudonų vėliavų vakarėlis.

Sulaukus šio skambučio, mane pagaliau aplankė supratimas, kad tai darysiu. Viena – norėti kažką daryti, kita – pagaliau būti „pastatytam“ prieš tą veiksmą, dar prieš savo apsisprendimą. Tačiau net po šio skambučio sugebėjau greitai „nukišti“ tokias mintis toliau, juk tai pokalbio dienos problema, o dabar laukia darbai. Tad nieko nuostabaus, kad atėjus antradieniui pagaudavau besijaučiantis taip, kaip aprašiau aukščiau.

Vis daugiau galvojau apie tai, ką reikės pasakyti pradedant pokalbį, ar mano pašnekovui bus įdomu, ar nesusipyksime. Žvelgiant atgal juokingiausia, kad pagrindinė nerimą kėlusi mintis buvo ką sakyti pradedant pokalbį?

Visą dieną ši mintis vis grįždavo į galvą. Kaip pradėti pokalbį? Esu kalbus žmogus, drąsus socialinėse situacijose, nebijantis šnekėti su nepažįstamais. Tačiau dabar atrodo užstrigau ties paprasčiausiu – „Sveiki“. 

Plačiai neaprašinėsiu pirmojo pokalbio, gal daugiau dėmesio norėčiau skirti baimę kėlusioms pokalbio pradžiai ir pabaigai. Turbūt mano pokalbio pradžia nieko nenustebins, ji prasidėjo nuo standartinio sveiki, mano vardas toks ir toks, malonu su Jumis kalbėtis. Po to sekė pašnekovo prisistatymas ir tuomet jau visa įtampa dingo.

Kitas pašnekovo klausimas turėjo būti gerokai labiau provokuojantis – „Mes dar nepradėjom pokalbio, o jau Jums malonu?“. Nors toks klausimas galėtų išmušti iš vėžių, tačiau praradęs visą pradinį nejaukumą aš jau mėgavausi pokalbiu ir greitai atsakęs juokeliu pats nepastebėjau, kad jau kokią 5-ąją pokalbio minutę diskutavome apie politiką ir filosofiją.

Minėjau, kad giliau į pokalbio vidurį nelįsiu, tačiau buvau iš karto nusistatęs, jei nenutiks kažkas labai nenumatyto, mano pirmasis pokalbis netruks ilgiau nei valandą. Maniau, kad to reikia, kad nesudaryti nei sau, nei pašnekovui per didelių lūkesčių bei leisti vienas kitam pradėti bendravimą iš lėto. Bendraudamas nepastebėjau, kaip praėjo pirmas pusvalandis, nekreipiau dėmesio į laiką, tačiau žinojau, kad dar neartėjame prie valandos. Tačiau bekalbant iš savo pašnekovo išgirdau – „Na jau artėja krepšinis, tai kažkaip ir reiks baigti tą mūsų pirmą blyną kepti“.  Žinojau, kad rodys finalines krepšinio varžybas, pats jas planavau žiūrėti, tačiau šis pašnekovo pasakymas užklupo visiškai netikėtai. Aš dar net nespėjau pradėti galvoti, kaip užbaigti pokalbį, o jis užbaigiamas už mane ir dar dėl krepšinio. Neneigsiu, kad dar iki pat ginčo kamuolio išmetimo prašnekėjome apie krepšinį, o pokalbį užbaigėme pašnekovo klausimu – „Na man atrodo tas mūsų pirmas blynas neprisvilęs, tai bendrausim?“.