Ar tikrai įsivaizduojame, ką reiškia neturėti galimybės matyti? Mąstant apie tai kyla daug klausimų: kaip susitaikyti, nepalūžti, kaip gyventi? Atrodo, kad su regėjimu prarandame beveik viską. O štai kalbinamas „Sidabrinės linijos“ savanoris Ričardas iš Mažeikių spindi ramybe, smalsumu, pozityvumu ir dar kitiems suteikia įkvėpimo priimti likimą bei išmokti gyventi savo gyvenimą su šypsena.
Pavasaris visada vilioja žmones, ypatingai šiais metais, kai koronaviruso uždaryti karantine pajutome, kokį džiaugsmą teikia bendravimas, kasdieninis susitikimas su kaimynu, rankos paspaudimas, artimo apkabinimas, anūko priglaudimas, netikėtas draugo vizitas. Viso to tenka atsisakyti, o gamtos atgimimu džiaugtis pro langą žvelgiant į žydinčias vyšnias, tulpių liepsneles, besiliejančią žalumą. Vienatvė labai sunki vienišiems senjorams, kurie ir netolimoje praeityje bendravimo pasirinkimu ar gausa nebuvo apdovanoti.
Jūratė: „Kai man pristatė mano būsimą pašnekovę, turinčią panašius į mano pomėgius, aš jau džiaugiausi būsimomis smagiomis temomis ir tikėjausi, kad kalbėsimės apie rankdarbius, vaistažoles, dalinsimės receptais, gyvenimo istorijomis, kitais maloniais dalykais. Tačiau išgirdau nusivylusį, pavargusį, labai nelaimingą žmogų. Reikėjo iš naujo mokytis išklausyti, ne tik girdėti, bet ir išgirsti, suprasti, atjausti, atrasti pozityvo, bandyti užkabinti kitas temas, nors kruopelytę to, kas teiktų daugiau šviesos, džiaugsmo, vilties, optimizmo.“
Prieš ketvertą metų kino ekranuose pasirodžiusio filmo „Hju Glaso legenda“ herojus, talentingai įkūnytas Leonardo DiCaprio, turėtų apie ką pasikalbėti su [mūsų pašnekovu] Jonu Vytautu KOKLEVIČIUMI – Sibiro tremtiniu, kadaise irgi savomis rankomis įveikusiu laukinę mešką.
Per beveik ketverius veiklos metus „Sidabrinė linija“ yra prisidėjusi prie daugybės gražių draugysčių: dažnai nei draugų amžiaus skirtumas, nei atstumas nėra kliūtis. Kartais ypatingomis savo draugysčių istorijomis pasidalina mūsų pašnekovai, kurie, išlydėję savo draugus Anapilin, atranda „Sidabrinę liniją“.
Džiaugiamės išskirtiniais atvejais, kai kolegos darbe suserga pasidalinę ne peršalimo, o savanorystės virusu. „Sidabrinės linijos“ viruso židinys klesti šiaurės Lietuvoje, kur keturios Šiaulių profesinio rengimo centro mokytojos Kristina, Renata, Birutė ir Raimonda, pradėjusios savanoriauti 2018 metų vasarį ir savo pirmąsias pašnekoves sėkmingai kalbindamos ir šiandien, toliau skleidžia prasmingąjį virusą.
„Pajutusi kaip virpa mano širdis skaitant draugės atsiųstą laišką apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“ abejonių nebeliko – būtent ši veikla man yra arčiausiai širdies,“ – taip savo pasakojimą pradeda Jovita Kliukaitė iš Vilniaus.
Darbas, ekologinis ūkis, trys vaikai, šeimos rūpesčiai – atrodytų, bendravimo tikrai netrūksta. Tačiau „Sidabrinės linijos“ savanorė Jolanta Laurynė sako, kad kalbėdamasi telefonu su senoliais, gauna visiškai skirtingų patirčių.
Taip apie savo motyvus prisijungti prie „Sidabrinės linijos“ pasakoja kreditų rizikos valdymo specialistė Aušrinė Volungevičiūtė.
Paremti
Paremti